Stevija (Stevia reboudiana) - daugiametis žolinis graižažiedžių šeimos augalas. Jos tėvynė – Pietų Amerika. Kaip kultūrinis augalas stevija žinoma jau 1500 metų. Daugiausia auga Paragvajaus, Brazilijos, Argentinos klimato sąlygomis.

Ypatingų dekoratyvinių duomenų šis augalas neturi. Rudenį jam prasideda ramybės metas ir numeta lapus, šakelės nuvysta, todėl augalas tampa neišvaizdus. Tik pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje jos garbanoti lapeliai džiugina kiekvieno akį. Iš pažiūros stevija – kažkas vidutinio tarp mėtos ir chrizantemos.

Natūraliomis sąlygomis stevija žydi beveik nuolat, bet didžiausias žydėjimas pastebimas intensyvaus augimo metu.

Išvertus iš majų kalbos „stevija“ - tai medus.

Stevijos paslaptys

Stevija – nepaprastai vertingas augalas, skatinantis žmogaus organizmo bioenergetinių galimybių didėjimą, leidžiantis aktyviai gyventi iki gilios senatvės.

Stevijos lapai 10-15 kartų saldesni už paprastą cukrų. Saldumo paslaptis ta, kad augalas turi savyje ir kaupia sudėtinę medžiagą steviozidą, kurio sudėtyje yra gliukozės, steviolio ir kitų junginių. Grynas steviozidas saldesnis už cukrų 300 kartų, todėl jis laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems žmonėms, tiek ir sergantiems diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių sutrikimais ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis.

Šį augalą jau senovėje maistui saldinti vartojo Peru kalnuose gyvenantys indėnai. Tačiau tik 1887 metais jį pirmą kartą aprašė mokslininkas Antonijus Bertonis. Po daugelio tyrimų įvairių šalių mokslininkai pripažino, jog stevija – augalas, galintis tapti cukraus pakaitalu. Šiandien apie steviją ir jos retas vertingąsias savybes kalba visas pasaulis. Stevija – vienas iš vertingiausių augalų, galinčių padidinti žmogaus bioenergetinių galimybių ribas, leidžiantis išlaikyti aktyvų gyvenimo būdą iki žilos senatvės. Matyt, ne veltui nuo 1997 metų Pentagonas šį augalą kaip papildą įtraukė į savo armijos valgiaraštį, o buvusioje Tarybų Sąjungoje jį augindavo politbiuro stalui. Tačiau reikia pasakyti, kad iki šiol stevija daugelyje šalių nėra oficialiai pripažinta maisto papildu. Jos tyrimai vis dar nesibaigia.

Augale gausu steviozido - natūralios saldžios medžiagos, keliolika kartų saldesnės už cukrų. Tačiau kitaip nei cukrus, steviozidas yra labai nekaloringas, nedidina gliukozės kiekio kraujyje ir net turi silpną antibakterinį poveikį. Steviozidas laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems žmonėms, tiek diabetikams, tiek sergantiems nutukimu, širdies, kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais.

Stevijos gydomosios savybės

Stevija gydo cukraligę, kraujo susirgimus, stenokardiją, išeminę ligą, aterosklerozę, ėduonį, parodontozę, virškinamojo trakto ligas, vaikų alergines diatezes, nutukimą, inkstų ligas, hipertoniją, seborėją, dermatitus, egzemas, spuogus, gerina imunitetą, turi priešnavikinių savybių, mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, gerina medžiagų apykaitą.

Stevija ir jos pagrindu paruošti preparatai – puiki širdies bei kraujagyslių sistemos, skrandžio ir žarnyno, nutukimo, infekcinių ligų profilaktika.

Stevija mityboje ir kulinarijoje

Dešimtyje pasaulio šalių plačiai vartojama kaip natūralus cukraus pakaitalas. Taip šis augalas tapo viena iš pagrindinių priemonių, naudojamų gydymo ir sveikatingumo dietose. Stevija ir jos pagrindu paruošti preparatai aktyviai vartojami kulinarijoje kaip cukraus pakaitalas.

Stevija kulinarijoje: šviežių pomidorų ir žolelių sriuba, majonezas be kiaušinių, avižinių dribsnių bandelės su obuoliais, imbierinis sirupas, rytinė košė, bananinė duona, morkų pyragas ir pan. 

Šaltinis: "Šiaulių naujienos"