Gydantis bioaktyvus vanduo

Prof. Eduardas Osipovas

Henrikas Kondratavičius

Jungtinis tarptautinis endoekologijos institutas, Nanotechnologijų departamentas

Kur šventų gydančiųjų šaltinių paslaptis? Kodėl žmogus, naudodamas jų vandenį, užmiršta aibę savo negalių? Šis stebuklingas poveikis žmogaus organizmui buvo priskiriamas tam tikriems cheminėms elementams (kai kurių metalų druskos, mikroelementai, dujos), kurie paprastai aptinkami tokiuose gydančiuose vandenyse. Bet! Jeigu į praktiškai absoliučiai švarų – distiliuotą – vandenį įdėsime cheminių elementų kompleksą, atitinkantį kokio nors garsaus žinomo stebuklingo šaltinio vandens sudėtį, turėtume gauti analogišką vandenį, turintį tokias pačias gydančias savybes. Deja, eksperimentais šią hipotezę patvirtinti nepavyko, nors bandymų buvo, yra ir dar bus begalė. Taigi rezultatas – nulis. Dar gražiau: vandenį, gautą iš tikrai gydančio šaltinio, cisternose vežant ilgai ir toli, jis praktiškai praranda šias savybes. Net ir buteliuose gydomasis vanduo turi labai ribotą vartojimo terminą, nors pilstant jį naudojamas kaip konservantas anglies dioksidas, nors visi cheminiai elementai išsaugomi. Vadinasi, poveikis ne tiek priklauso nuo cheminės vandens sudėties. Gydančias vandens savybes lemia užtikrinantys paties vandens savaiminio išsivalymo ir atsistatymo procesai. Juos ir reikia paleisti. Jeigu moki tai padaryti – turi gyvą vandenį. Taigi žmogų, gyvūnus ir augalus gydo tik toks vanduo, kuris pats save gali gydyti. Norint gauti gydantį vandenį, reikia pašalinti iš jo kenksmingas priemaišas, suardyti seną deformuotą struktūrą ir sukurti natūralią (pirmapradę), būdingą tai vietovei, kur žmogus praleidžia didesnę gyvenimo dalį.

Vietinio vandens vaidmuo. Gamta kiekvienam iš mūsų dar prieš gimimą davė programą, kurios pagrindas yra tam tikra, sudaryta iš tų pačių elementų kompozicija, įprastinė kiekviena atskiram individui (organizmui). Smegenys pagal šią programą kiekvieną naują vandens porciją nukreipia tam tikroms ląstelėms. Šią procedūrą įpratę vadinti medžiagų apykaita. Pakeitus įprastinę elementų sudėtį, t. y. įprastinį užprogramuotą vandenį kitu (net, kaip mums šiuo metu atrodo, žymiai geresniu), sutrikdysime įprastinį medžiagų apykaitos ritmą. Išvada: kad būtų sveikas ir ilgai gyventų nesirgdamas, žmogus visą gyvenimą turi stengtis gerti tą patį vietinį vandenį, žinoma, gerai išvalytą, o ne atvežtinį užjūrio negyvą koncentratą. Ką reiškia – geras valymas? Pašalinti viską, kas nereikalinga ir palikti viską, kas naudinga. Pirmiausia pašalinami kenksmingi mikroorganizmai, bakterijos, virusai, kancerogenai, toksinai. Vienas iš kokybės rodiklių yra toksinių ir kenksmingų sveikatai priemaišų vandenyje nebuvimas. Dabar jau žinoma daugiau kaip 40000 toksinų. Standartizuota apie 1000. Biotestai sukurti 100. Realiai kontroliuojama apie 10 toksinų! Todėl vienintelis municipalinio vandens kokybės garantas lieka patikimas individualus filtras. Vanduo taip pat turi būti optimizuotas pagal mineralų druskas. Žinoma, kad nuolat naudojant stipriai mineralizuotą vandenį atsiranda akmenligė ir nusėda druskos. Per mažai mineralizuoti vandenys trikdo medžiagų apykaitą. O kaitaliojant vandenį išretėja kaulai, atsiranda slankstelių ataugų ir akmenų tulžies pūslėje arba inkstuose. Ne mažiau svarbus geriamojo vandens kokybės rodiklis yra mikroelementų sudėtis. Priklausomai nuo mikroelemento kiekio, patekusio į organizmą, jo efektas gali būti biostimuliuojantis arba nuodijantis. Struktūrą iš dalies arba visiškai išardyti galima įvairiai. Tai ir apdorojimas ultravioletiniais spinduliais, įgreitintais elektronais, magnetiniais laukais, chloravimu, ozonavimu ir t. t. Visi šitie poveikiai vandens struktūrai praktikoje naudojami įvairiuose filtruose. Bet dauguma jų duoda priešingą rezultatą (prisiminkite, kaip įmagnetintas vanduo greitina onkologinius procesus organizme). Apie chloruotą vandenį net nekalbėsime! Štai kodėl vanduo, pervarytas per įvairius filtrus ir jonų keitiklius, bet informacijai apie jo ankstesnę būklę išliekant atmintyje, negali būti gydantis. Švarus – galbūt. Gydantis – ne!

Lemtingas vandens struktūros vaidmuo. Gyvose sistemose esančio mikrokapiliaruose ir tiesiogiai kontaktuojančio su biomakromolekulėmis (baltymai, DNR) ir membranomis vandens būklė yra ypatinga. Kvazikristalinė (panaši į ledą) būklė gali egzistuoti organizme esant temperatūrai, žymiai viršijančiai ledo tirpimo temperatūrą. Labai struktūrizuotas vanduo atlieka svarbiausią funkcionuojant gyviems organizmams. Jis yra savotiška gyvybės matrica. Paskutiniai nanotechnologijos tyrimai parodė, kad efektyviausią struktūrą formuojantį ir energetinį poveikį vandeniui turi fulerenai. Už fulerenų atradimą paskirta 1997 m. Nobelio premija. (Plačiau žr. mūsų žurnalo 2005 m. Nr. 2). Tokių fulerenų gamtoje turi mineralas šungitas (nuo Šungos gyvenvietėje Karelijoje pavadinimo). Vienintelė vieta žemėje, kur jis randamas, – Onegos ežero krantai. Švariausias ir švelniausias planetoje Onegos vanduo (nežiūrint daugybės jį teršiančių pramonės įmonių) – ilgalaikio jo vandens kontakto su šungitu įrodymas. Onegos ežero vanduo teliūškuoja milžiniškoje šungito taurėje. Pasaulyje garsūs šaltiniai „Marcialiniai vandenys“ ir „Trys Ivanai“ savo stebuklingas savybes įgauna filtruodamiesi per šungito klodus. Daugiau kaip 300 metų žinomi šitie gydantys šaltiniai, kurių vanduo taikomas odos, virškinimo ir kitų ligų profilaktikai ir gydymui (kurortai „Kivač“ ir „Marcialiniai vandenys“).

Fulerenai. Antioksidantai – nepakeičiami junginiai – adaptogenai, imunostimuliatoriai, radioprotektoriai. Be jų gyventi neįmanoma. Iš žinomų antioksidantų (vitaminai C,E, karotinai, šaltalankio aliejus, daiginti grūdai) fulerenai patys galingiausi, nors jų poveikio mechanizmas iš principo skiriasi. Jie nuolat harmonizuoja ir sveikatina aplinką net ir supermažos koncentracijos. O jų poveikis, net ir po vienkartinio panaudojimo (!), trunka mėnesiais.

Fulerenai slopina laisvų radikalų oksidavimąsi; normalizuoja ląstelėse medžiagų apykaitą, stiprina fermentų aktyvumą ir didina ląstelės atsparumą, įskaitant jos genetinį aparatą, išoriniam poveikiui nuo perkaitimo iki virusų invazijos, didėja audinių regeneracinis potencialas; normalizuoja nervinius procesus, veikdami neuromedatorių apykaitą, didindami darbingumą ir atsparumą stresui. Jie pasižymi priešuždegiminiu ir antihistamininiu poveikiu, pašalina skausmus ir slopina alerginius susirgimus ir stiprina imunitetą.

Vandens falsifikavimas. Įvairių produktų falsifikavimo problema tokia svarbi, kad ES įsteigė specialią komisiją ir nuolat veikiančias falsifikuotų gaminių parodas, kad nors kažkiek pradėti kovoti su šiuo blogiu. Nustatyta, kad apie 70% viso vandens, supilstyto į butelius, (šaltinio, stalo ir t. t.) – falsifikuoti. Taip pat ir didesnė vandens filtrų dalis. Bet ir likusioji filtrų dalis, ypač nebrangių, yra menkai patikimi. Pirmiausia pati valymo technologija yra pažeidžiama periodiškai funkcionuojant filtrams, o sorbcijos ir jonų apykaitos režimas reikalauja laikytis eksploatacijos sąlygų ir nuolat kontroliuoti bakterijų terpę ant sorbento. Antra, ant filtro susikaupusios bakterijos aktyviai dauginasi, todėl biologinė filtruojanti medžiaga greitai apauga. Trečia, nėra saugaus galutinio filtro naudojimo termino, nors šis reikalavimas yra svarbiausias eksploatacijos parametras. Reikia turėti pakankamai aukštą kvalifikaciją, kad galėtum pasinaudoti nupirktu filtru, kuris turi ir sertifikatą, ir holografinę apsaugą, ir daug žadantį reklaminį prospektą. Gamintojas geriausiu atveju nurodo naudojimo terminą pagal perfiltruoto vandens kiekį, arba, kas blogiausia, pagal laiką. Bet naudojimo laikas priklauso ir nuo vandens užterštumo ir nuo filtruojančios medžiagos kontakto su vandeniu laiko, ir nuo praėjusio vandens kiekio, ir nuo pertraukų trukmės ir kiekio. Todėl sunku nustatyti tą pavojingą momentą, nuo kurio filtras virsta tiesiogine grėsme Jūsų egzistavimui. Ši problema dar neišspręsta. Kadangi 80% paviršinių telkinių, šulinių ir šaltinių netinka vartojimui be išankstinio valymo ir sutinkant su gydytojų teiginiu: „kai vanduo prabėgo per surūdijusius vamzdžius, jį galima laikyti sulėtinto veikimo masiniu naikinimo ginklu“, peršasi viena išvada – reikalinga patikima priemonė. Patikima, bet nebrangi. Kaip tik tokia individuali priemonė yra GYVYBĖS MATRICA (GM-1), sukurta iš unikalaus šungito pagal patentuotą nanotechnologiją.

Šaltinis: „Mokslas ir technika", 2005 Nr.12  http://neris.mii.lt/mt/