NPS - Nesveiko Pastato Sindromas

---

 

1.SICK BUILDING SYNDROM- Nesveiko pastato sindromas (Problema)

 

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje buvo suformuota sąvoka „Nesveiko pastato sindromas“ (Sick Building Syndrome). Šia sąvoka buvo apibrėžiama medicininė-ekologinė problema, susieta su įvairios paskirties patalpų poveikiu žmogaus sveikatai. 1983 metais Pasaulinės Sveikatos apsaugos (PSO) Organizacijos darbo grupė savo ataskaitoje nusakė pagrindines ir sudėtines „Nesveiko pastato sindromo“ priežastis.

Kalbant apie ekologiškai nepalankias aplinkos sąlygas, pirmiausia ateina mintys apie oro, vandens ir dirvos užterštumą. Tačiau didžiąją laiko dalį (80-90%), priklausomai nuo gyvenimo būdo ir darbinės veiklos, šiuolaikinis žmogus praleidžia patalpose. Patalpos turi milžinišką įtaką dirbantiems ar gyvenantiems jose žmonėms. Ekologų vertinimu, oras patalpose gali būti 4-6 kartus labiau užterštas nei išorėje. 1992-1997 m. grupė mokslininkų iš Italijos, Rusijos, JAV atliko specialius oro kokybės tyrimus gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose pastatuose. Pasirodė, kad 25% medžiagų, aptiktų patalpų ore, turi žmogui kenksmingų savybių. PSO ekspertai priėjo prie išvados, kad oro, esančio patalpose, kokybė svarbesnė žmogaus sveikatai ir gerovei, negu oro lauke.

Nuo septintojo dešimtmečio daugelyje pasaulio šalių medikų dėmesį ėmė traukti pastoviai didėjantis nespecifinės simptomatikos susirgimų skaičius. Pacientai vienaip ar kitaip buvo susiję su ilgalaikiu buvimu patalpose. Dažniausiai tai būdavo naujos statybos ar neseniai renovuoti pastatai. (JAV pagal kai kuriuos vertinimus yra 20-30% tokių pastatų.)

„Nesveiko pastato sindromas“ pasireiškė darbuotojų ar gyventojų galvos skausmais, alerginėmis reakcijomis, greitu nuovargiu, akių ir kvėpavimo organų gleivinių uždegimais, paaštrėjusiu jautrumu kvapams. Šie simptomai ir šiandien pasireiškia daugumai žmonių, praleidžiančių laiko tokiose patalpose, ir palaipsniui išnyksta, pakeitus aplinką.

„Nesveiko pastato sindromo“ susiformavimą sąlygoja daugybė faktorių:

- Biologiniai teršalai: mikroskopiniai grybai, erkutės, pirmuonys, bakterijos ir jų gyvybinės veiklos produktai. Dėl to gali atsirasti infekcinių susirgimų, alerginių reakcijų ar toksikozių, kai biologiniai teršalai veikia kaip cheminiai toksinai. Net jeigu ši tarša nesukelia patologinių procesų, kenčia imuninė sistema, ir mažėja organizmo sugebėjimas pasipriešinti.

- Kita grupė teršalų – lakūs organiniai junginiai, panaudoti statybos darbuose. Tokių medžiagų, kaip formaldehidas, pesticidai, organiniai tirpikliai, benzolas, patalpose gali būti dešimtis kartų daugiau negu išorėje. Jų galima atrasti gumos gaminiuose, klijuose, apdailos medžiagose, dirbtinėse kiliminėse dangose, linoleume, plastike ir t.t. Pasirodo ir naujų sintetinių medžiagų, galinčių papildyti šią grupę.

- Sunkiųjų metalų junginiai dažnai aptinkami pastatų, statytų iki 1990 m., apdailos medžiagose.

- Ypatingas mikroklimatas susidaro šiandieninio biuro patalpose. Pats veiklos charakteris lemia pastovų tobulinimą ir keitimą biuro technikos, kurios žalą jaučia darbuotojai, praleidžiantys biure ne mažiau trečdalį paros. Biuro technikos poveikį organizmui sąlygoja ne tik jos tipas, naudojimo trukmė, bet ir pačios patalpos charakteristika: plotas, tūris, ventiliacija, oro drėgmė ir kt.

- Pačios biuro pastatų konstrukcijos dažnai tampa „Nesveiko pastato sindromo“ priežastis. Daugumoje šiandieninių biurų naudojamos tokios sienų apdailos ir langų stiklinimo technologijos, kurios visiškai anuliuoja natūralios ventiliacijos galimybę. „Hermetizuodamos“ patalpą nuo išorinės aplinkos, jos trukdo pilnavertei oro apykaitai ir sudaro terpę kauptis biologinei taršai. O pertvaros tarp kabinetų leidžia laisvai pasklisti elektromagnetinėms bangoms po visą aukšto erdvę. Jūsų elektronika kartu su analogiška technika, dirbančia pas kaimynus, sukuria pastovų, veikiantį beveik kiaurą parą „elektroninį foną“. Pridėkite dar mobiliuosius telefonus, kondicionierius, liftus, ventiliatorius. Pastovus buvimas elektromagnetiniame lauke pamažu veikia nervinę sistemą, vidaus organus, kvėpavimo sistemą ir didžiausią žmogaus kūno organą, skirtą apginti organizmą nuo neigiamų išorinių veikmių, – odą.

 

Elektromagnetinio spinduliavimo – sutrumpintai EMS – negalima nei pamatyti, nei pajusti. Tačiau jis egzistuoja ir veikia žmogaus organizmą. Kokiu būdu? Tikslus EMS veikimas neištirtas. Šio spinduliavimo įtaka pasireiškia ne iš karto, o palaipsniui, todėl visuomet galima pasvarstyti, ar koks nors negalavimas nebus atsiradęs būtent dėl šios priežasties.

Kokia technika skleidžia elektromagnetines bangas? Elektromagnetinius spindulius skleidžia daugelis mums įprastos įrangos: kompiuteris, mobilusis telefonas, televizorius, mikrobangų krosnelė ir kt. Kitaip tariant, visa, kas jungiama į kištukinį lizdą arba veikia nuo elementų ar akumuliatorių, daugiau ar mažiau skleidžia elektromagnetines bangas. Jeigu keli šaltiniai yra arti vienas kito, jų spinduliai lyg ir užsiskleidžia vienas ant kito, ir tokiose zonose elektromagnetinis laukas sustiprėja. Ypač reikėtų pažymėti mobiliuosius telefonus. Tuo metu, kai telefonu kalbama, jis būna apsuptas pakankamai stipriu elektromagnetiniu lauku. Tai spinduliavimas tokio dažnio bangų, kurios nepalankios žmogaus organizmui. Jeigu kitų prietaisų įtaką mes galime sumažinti pasitraukę nuo jų toliau, tai šiuo atveju tokia išeitis nepritaikoma. Kai telefonas veikia laukimo režimu, jis taip pat apsuptas elektromagnetinio lauko, kuris mažesnis, nei pokalbio metu, bet visgi yra.

Pirmas reikšmingas kompleksinis galim neigiamos elektromagnetinių laukų įtakos vartotojų sveikatai tyrimas buvo atliktas 1984 m. Kanadoje. To tyrimo priežastis buvo augantis skundų dėl sveikatos sutrikimų skaičius vienoje iš įstaigų. Priežasčiai nustatyti buvo išmatuoti visi spindulių, bangų tipai bei išdalytas klausimynas apie sveikatą. Tyrimas nedviprasmiškai parodė ryšį tarp sveikatos sutrikimų ir elektromagnetinio lauko, generuojamo monitoriaus, poveikio.

Apibendrintais duomenimis, ilginant darbo su kompiuteriu laiką, raiškiai didėja sergančių vartotojų skaičius. Ryškiausi yra hormoninės ir imuninės sistemos pažeidimai.

Išskyrus elektromagnetinį lauką, kompiuterio vartotojus veikia ir kiti neigiami faktoriai – daugumai darbuotojų, praleidžiančių apie 6 valandas prie kompiuterio, maždaug po ketverių metų sutrinka gebėjimas fokusuoti žvilgsnį ( 100-ui iš 150-ties). Patalpose su keliais personaliniais kompiuteriais jaučiamas oro sudėties pasikeitimas, susijęs su lengvųjų (neigiamų) aerojonų trūkumu. Tai pasireiškia pojūčiais, kad oras užsistovėjęs, nepakanka deguonies. Žmogaus organizme aerojonų trūkumas daugiausia veikia kvėpavimo takus ir odą, sukeldamas gleivinių uždegimą, odos sausumą.

Šiuolaikinės šildymo ir ventiliacijos sistemos sukuria elektrostatinius krūvius sintetiniuose dažuose, kilimuose ir balduose. Žmogaus akies, nosies, gerklės gleivinės, taip pat ir oda, kenčia nuo įelektrintų dulkių kaupimosi minėtose zonose, sauso oro, laisvųjų radikalų, kuriuos generuoja elektriniai laukai.

 

2. „NESVEIKO PASTATO“ ĮTAKA ODAI

 

Jau 1980 metų pradžioje buvo svarstomas neigiamas poveikis odai dirbant kompiuteriu. Manyta, jog pagrindinės priežastys, lemiančios šiuos pakenkimus, yra kompiuterių skleidžiami elektrinis ir magnetinis laukai.

Tyrimais nustatyta, kad veido oda pažeidžiama praėjus kelioms valandoms nuo darbo kompiuteriu pradžios, ir pirmieji simptomai yra niežėjimas bei odos paraudimas. Dažniausia lokalizacija yra skruostų sritis, kiek rečiau parausta ir kitos veido dalys bei kaklas. Paraudimas paprastai išnyksta po darbo, savaitgaliais, atostogų metu. Šių simptomų dažnis yra 10 - 38 %, ir jie pastebimi visose kompiuterizuotose įstaigose, kuriose buvo atliekami tyrimai. Atkreiptas ypatingas dėmesys į darbuotojų tvirtinimus, jog bėrimas atsiranda tik dirbant kompiuteriu ir išnyksta nutraukus darbą. Be to, nustatyta priklausomybė tarp darbo laiko kompiuteriu trukmės ir bėrimų intensyvumo.

Buvo atlikti provokaciniai testai, kurie patvirtino bėrimų ir darbo kompiuteriu ryšį. Kadangi darbas kompiuteriu negali būti priežastinis faktorius, ieškota konkretaus veiksnio, esančio darbo aplinkoje ir lemiančio odos pakenkimus. Nustatyta, kad minėti simptomai yra dažnesni, jeigu darbo aplinkoje yra mažesnė santykinė oro drėgmė (<40%) ir didelis elektrostatinis krūvis. Aprašomas sėkmingas provokacinis mėginys, atliktas naudojant generatorių, kuris generuoja intensyvų elektrostatinį lauką. Tiriamiesiems asmenims buvo sukelti analogiški odos pakitimai, kurie atsiranda tiems patiems asmenims dirbant kompiuteriu.

Atlikus provokacinį tyrimą, paaiškinantį paraudimo ir bėrimų genezę, buvo tirti imunoreaktyvių ląstelių kiekiai veido odos biopsiniuose pavyzdžiuose, prieš ir po stipraus elektrostatinio krūvio veikimo. Nustatyta, kad po darbo kompiuteriu padidėjo histaminui jautrių ląstelių kiekis. Šios ląstelės yra atsakingos už alerginio proceso vystymąsi. Tai paaiškina šiuos klinikinius simptomus: niežėjimą, odos tempimą, edemą ir eritemą. Šių simptomų atsiradimą lemia elektrostatiniai krūviai, dėl jų įtakos ant dirbančiojo kompiuteriu veido kaupiasi įsielektrinę aerozoliai, esantys darbo aplinkoje, kurie ir sukelia minėtas reakcijas. Pagal šią hipotezę svarbu stebėti santykinį oro drėgnumą, nes aerozoliai lengviau formuojasi esant mažam santykiam oro drėgniui. Todėl odos pakenkimai yra dažnesni šaltuoju metų laikotarpiu, esant centriniam patalpų šildymui ir neefektyviai ventiliacijai.

Valandos ir dienos, praleistos monitoriaus ir klaviatūros kompanijoje, kenkia ne tik laikysenai ir regėjimui. Anksčiau laiko pasirodžiusios raukšlės ir nesveika odos spalva – užmokestis už kasdieninį naudojimąsi tokiu civilizacijos pasiekimu kaip kompiuteris. Dermatologai netgi priima prielaidą, kad kompiuterio spinduliavimas gali prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius, pakenkdamas elastino struktūrai. Oda, ypač sausa, dar labiau išsausėja, praranda elastingumą ir stangrumą. Kokia viso to priežastis? Pirmiausia – elektrinis laukas, egzistuojantis aplink daiktus (kūnus) ar daleles, turinčius elektrinį krūvį, ir laisvai esantis elektromagnetinėse bangose.

Elektrinis laukas, susikuriantis aplink monitorių, keičia odos rūgštinį balansą, džiovina ją, sukelia pleiskanojimą. Laisvieji radikalai, generuojami įjungto kompiuterio, sąlygoja odos ląstelių pažeidimą ir priešlaikinius senėjimo procesus. Koks bebūtų odos tipas, odos būklė blogėja: normali oda džiūsta, sausa – sausėja dar labiau, atsiranda tempimo jausmas. Kombinuota oda praranda stangrumą, plečiasi ir užsiteršia poros, intensyvėja sausų zonų pleiskanojimas. Riebioje odoje atsiranda daugiau inkštirų, o plaukai susiriebaluoja jau vidury darbo dienos. Labiausia kenčia plona akių vokų oda – ji praranda drėgmę, elastingumą ir pasidengia smulkiomis raukšlelėmis.

 

3.PROBLEMOS SPRENDIMAS. VARIANTAI

 

Kokią išeitį galima pasiūlyti dirbantiems ar gyvenantiems “nesveikame pastate”, didžiajai daliai darbuotojų, praleidžiančių daug laiko prie kompiuterių?

Apstatant biurą baldais ar įruošiant gyvenamąją vietą vengti dirbtinių medžiagų, o pagal galimybes maksimaliai naudoti natūralias, susipažinti su baldų, kilimų, kiliminių dangų sanitariniu-higieniniu vertinimu. Rekomenduojama kiek galima mažiau naudotis kondicionieriais ir kuo dažniau patalpas natūraliai vėdinti. Viena svarbiausių rekomendacijų – riboti buvimo laiką patalpoje, kurioje sumontuota daug elektronikos ir elektrinių įrenginių.

Bėda ta, kad rekomendacijos ne visada pateisinamos ekonomiškai – natūralios, ekologiškos medžiagos negali savo kaina konkuruoti su sintetinėmis. Kondicionavimo ir ventiliacijos sistemos, sugebančios kontroliuoti temperatūrą, drėgmę ir sukurti mikroklimatą egzistuoja, tačiau nedaug kam prieinamos dėl aukštos kainos.

Problemos sprendimas priklauso ne vien nuo finansinių išteklių. Darbo vietą patartina suplanuoti taip, kad būtų silpninamas neigiamų faktorių veikimas, reikėtų riboti buvimo laiką elektromagnetiniame lauke, patalpas dažniau valyti drėgnu būdu, o ne siurbti, kiek įmanoma sumažinti buitinės chemijos naudojimą, dauginimo ir spausdinimo aparatus montuoti patalpoje, kurioje nėra pastoviai dirbama, bandyti saugoti veido ir kaklo odą nuo įelektrintų dulkių, sausumo ir laisvų radikalų.

Tiems, kurie nuolat dirba su kompiuteriu, tenka saugoti veido, kaklo, paakių odą, naudoti specialią kosmetiką, turinčią natūralių antioksidantų ir vitaminų. Nepriklausomai nuo amžiaus, dirbantiems su kompiuteriu reikalingos odos priežiūros priemonės turi būti efektyviai drėkinančios ir saugančios nuo laisvųjų radikalų. Tokios priemonės pagerina bendrą odos būklę ir minimizuoja negatyvias kompiuterio spinduliavimo pasekmes. Kadangi kompiuterio sąlygojamas odos senėjimas tampa klasikine problema, kai kurių šalių mokslininkai rengia įvairias rekomendacijas, kaip išvengti žalingos įtakos:

- vokiečių mokslininkai nustebino savo rekomendacijomis valgyti kuo daugiau pomidorų ir kopūstų. 500-700 gramų kasdien suvartojamų minėtų daržovių saugo odą nuo žalingo kompiuterio poveikio;

- olandų mokslininkai siūlo, pabaigus darbą su kompiuteriu, uždėti ant veido minkštą rankšluostį, sudrėkintą mineraliniu vandeniu arba spyglių nuoviru;

- kinų medikai rekomenduoja kas pusvalandį išgerti keletą gurkšnių vandens, į kurį įpilta citrinų ar greipfrutų sulčių. Taip pat kasdien išgerti ne mažiau 300 gramų šviežiai užvirintos žaliosios arbatos, kuri neutralizuoja kompiuterio spinduliavimą. Jų manymu, efektyvi priemonė – nuvalyti odą gabalėliu obuolio arba užšaldytomis natūraliomis vaisių sultimis;

- Kanados mokslininkai efektyviausiu odos gelbėjimo būdu laiko odos apipurškimą geriamuoju mineraliniu vandeniu. Moterims, gražinančioms veidą kosmetikos priemonėmis, patartina naudoti termalinio vandens purškiklį, kuris ne tik drėkina odą, bet ir nekenkia makiažui;

- Lietuvos medikai rekomenduoja vieną dieną savaitėje visiškai atsisakyti kompiuterio, o siekiant sudrėkinti sausą veido odą, prausti jį ruginės duonos antpilu – duonos kriaukšlę užpilti karštu vandeniu. Kai atvės, nukošti ir praustis tuo antpilu.

 

Tikriausiai kiekvieną iš mokslininkų ir medikų rekomenduojamų priemonių galima traktuoti kaip fragmentą gynybinės sienos, saugančios odą nuo įelektrintų dulkių, laisvųjų radikalų, sauso oro. Visos rekomenduotos priemonės ir vartotojui aiškios, nekeliančios klausimų dėl jų natūralumo. Problema ta, kad dirbantis žmogus ne visada turi galimybių pasinaudoti minėtomis rekomendacijomis. Ypač sunku įsivaizduoti vyrus, atsinešančius į darbą 700 gramų kopūstų ir bandančius diena iš dienos jais maitintis, arba darbuotoją, kuris, laikas nuo laiko atsitraukęs nuo kompiuterio, užsideda ant veido spyglių nuoviro kompresą...O vyrai prie kompiuterio praleidžia bemaž dar daugiau laiko nei moterys.

Visai kas kita – kosmetika. Kremas, užteptas ant odos po rytinio prausimo ir saugantis odą nuo visų „sindromų“ visą darbo dieną.

 

4.KOSMETIKA, SAUGANTI NUO “NESVEIKO PASTATO“ EFEKTŲ

 

Jau supratome, kad kosmetika, švelninanti laisvųjų radikalų ardantį poveikį odai, turi turėti savo sudėtyje antioksiduojančių medžiagų ir stiprių drėkiklių. Kaip teisingai parinkti „antikompiuterinį“ kremą? Svarbu mokėti perskaityti etiketę. Tačiau žodžius, parašytus ingredientų sąraše, supranta tik maža arba labai maža dalis vartotojų. Dauguma žino, kad vitaminai C, E – antioksidantai, t.y. laisvųjų radikalų neutralizatoriai. Galima numanyti, kad dauguma žino ir vitamino C cheminį pavadinimą – Ascorbic Acid. Kas dėl vitamino E, tai etiketėje jis bus pažymėtas kaip tokoferolio junginys ir pažįstamas jau mažesnei auditorijai. Jei paimsime vitaminą F, kurį sudaro nesočiųjų riebiųjų rūgščių kompleksas, tai tik specialistas sugebės iššifruoti, kuris žodžių junginys reiškia šią antioksiduojančią medžiagą. Visa grupė gamtinių antioksidantų – flavonoidai, karotinoidai, fitoestrogenai ir augaliniai polifenoliai –, kurie aktyviausiai mus gelbsti nuo laisvųjų radikalų, bus užšifruoti lotyniškais augalų pavadinimais. Jeigu dar prieš penkerius metus gamintojas ar pardavėjas bandė paaiškinti etiketėje, kodėl į sudėtį įtraukta viena ar kita medžiaga, tai šiuo metu tekstų kūrėjai nevargina vartotojo, apkraudami jo smegenis papildoma informacija. Paėmę dešimt kremo rūšių, kurias gamina įvairios firmos ir kurios kainuoja skirtingus pinigus, pamatysite beveik identišką tekstą: “atnaujins (atjaunins) jūsų odą, oda taps švelni, spindinti, elastinga (stangri)! Kremas apsaugo nuo žalingų išorės poveikių.“ Taigi, etiketę reikėtų mokėti skaityti, tačiau perskaityti ir suprasti dabar, kai žolės, aliejai, vaškai – viskas rašoma INICI sistemoje, labai sunku. Ingredientų paskirtį, naudą ar žalą gali suprasti tik specialistas.

 

 

 

4a. ANTIOKSIDANTAI

 

Pabandysime pristatyti labiausiai ištirtus ir patvirtinusius savo antioksidacinių savybių stiprumą aktyviuosius ingredientus. Tai natūralūs ir sintetiniai junginiai, kuriuos galima užtikti kosmetikos duomenų bazėse. Tačiau junginių efektyvumą lemia ne jų įtraukimas į preparato formulę, netgi ne koncentracija, o kitų junginių draugija, įtraukta į gaminio receptūrą. Esmė ta, kad antioksidantas, neutralizuodamas laisvuosius radikalus, praranda savo vandenilį, o kartu ir reduktoriaus savybes. Kad antioksidantas „neišeitų iš rikiuotės“, jam į kompaniją rekomenduojama „palaikymo grupė“, kuri padeda atstatyti jo antioksidacines savybes. Pvz., antioksidacinė pora vit. E ir vit. C. Pagrindiniu antioksidantu laikomas vit. E. Vit. C tarnauja lyg ir jo ginklanešiu: kai vit. E kovoje su laisvais radikalais praranda savo kardą, vit.C tuojau paduoda jam naują. Tokių pagalbininkų, padedančių atstatyti karingą formą pagrindiniam antioksidantui, reikėtų įtraukti į sudėtį ne vieną, o visą kompleksą. Tačiau nė vienas dirbtinis kompleksas nėra toks tvirtas ir taip tobulai surėdytas kaip augaliniai polifenoliniai ir bioflavonoidai, kurie palaiko ir atstato vienas kitą. Nuo to laiko, kai buvo ištirti painūs antioksidantų tarpusavio veiklos mechanizmai, susidomėjimas sintetiniais bei chemiškai grynais antioksidantais sumažėjo. Nors chemikai buvo įsitikinę, kad gryna medžiaga be balasto veikia efektyviau, pasirodė, kad atsitinka atvirkščiai.

Patys populiariausi antioksidantai kosmetikoje: vit. E ( L-tokoferolis), vitaminai C, F, A ir karotinoidai, bioflavonoidai, augaliniai polifenoliai.

 

Vitaminas E – tirpus riebaluose antioksidantas. Natūralūs vit. E šaltiniai – augaliniai aliejai, daiginti grūdai. Šis vitaminas dažnai į kosmetikos gaminius įtraukiamas būtent natūralia forma. Kosmetikoje jis palaiko kolageno ir elastino sintezę, stabdo senėjimą, gerina kraujo mikrocirkuliaciją, stiprina kraujagyslių sieneles.

Vitaminas C – vandenyje tirpus antioksidantas; pagrindinis vaidmuo – vitamino E atstatytojas, saugo odą nuo UV spindulių, aktyvina kolageno sintezę, greitina pažeidimų gijimą, lėtina senėjimo procesus.

Vitaminas F – tai nesočiųjų riebiųjų rūgščių kompleksas (linolinės, linoleinės, arachidono rūgštys), plačiai vartojamas kosmetikos gaminiuose, skirtuose odos valymui, maitinimui, ypač sausos, suerzintos ar vystančios odos priežiūrai. Vitaminas F (jei jo koncentracija siekia 3-7%) stiprina epidermio barjerą, reguliuoja hidrolipidinį balansą, taip pat odos drėgnumą bei elastingumą. Natūralus vitamino F šaltinis – linų sėmenų aliejus.

Vitaminas A – buvo pirmasis vitaminas, aprašytas mokslinėje literatūroje 1920 metais. Pagrindinė šio vitamino savybė – antioksidacinis aktyvumas. Be to, retinolis ir jo dariniai svarbūs palaikant sveikos odos ląsteles, imuninę sistemą, taip pat ir vėžio profilaktikai. Kosmetikoje vit. A atlieka kelias funkcijas: neutralizuoja laisvuosius radikalus, mažina odos sausumą, saugo nuo UV spindulių, minkština epidermį, blokuoja inkštirų formavimąsi.

Flavonoidai – augalinės kilmės medžiagos, savo struktūra primenančios žmogaus organizme esančius hormonus – estrogenus (kartais juos vadina fitoestrogenais). Flavonoidai patenka į kosmetikos gaminius kartu su vandeniniais augaliniais ekstraktais. Visi jie turi didelį antioksidacinį aktyvumą.

 

Kiekvienos receptūros kūrėjas pretenduoja, kad būtent jo atrinkti komponentai duotų nepaprastą efektą. Kiekvienas iš jų, vartodamas vis egzotiškesnius ingredientus su skirtingais veikimo mechanizmais, deklaruoja gerus rezultatus. Tokios deklaracijos nekelia pasitikėjimo, galbūt todėl rimtos firmos siekia nesiblaškyti prie sezoninių madingų ingredientų, o planingai ir rimtai vartoti konservatyvius priedus, kurie seniai žinomi kaip efektyvi priemonė.

Kosmetikoje „Anti-office“ taip pat naudojami seniai patikrinti augaliniai antioksidantai.

Šaltalankių aliejus. Pamokantys padavimai apie nuostabias šaltalankio savybes žmonijai žinomi nuo amžių. Savo darbuose šaltalankį ne kartą minėjo senovės graikų mokslininkai ir rašytojai. Senovės Kinijos gydymo meno manuskriptuose kalbama apie tai, kad šis brangiausias augalas turi daugiau šimto gydomųjų medžiagų, gelbstinčių nuo negandų žmogaus organizmą. Šaltalankio vaisiuose gausu vitaminų, flavonoidų, karotinoidų, cholinų, kumarinų, sterinų, nesočiųjų ir hidroksirūgsčių, rauginių medžiagų, makro- ir mikroelementų. Šaltalankių aliejus, pasižymintis regeneruojančiomis savybėmis, padeda gydant spindulinės ligos pažeistą odą, terminius ir cheminius nudegimus, trofines žaizdas. Jis padeda palaikyti sveikos odos tonusą ir saugo ją nuo neigiamų aplinkos faktorių. Šaltalankių aliejus, kaip antioksidantas, užima vieną auksčiausių vietų.

7 veiksniai, rodantys šaltalankių aliejaus naudą odai:

1. Apsauga nuo UV spindulių. Saulė džiovina odą, priverčia ją raukšlėtis ir pleiskanoti, provokuoja fotosenėjimą. UV spinduliai sutrikdo kolageno ir elastino (struktūrinių baltymų, suteikiančių odai lygumo ir tamprumo) sintezę ir generuoja laisvuosius radikalus, ardančius ląstelės membranas ir odos lipidinį barjerą. Nuo neigiamo UV spindulių poveikio saugo šaltalankio antioksidantai: vitaminai A, E, C, P. Oda papildomai pamaitinama vitaminais.

Jeigu jūs gaunate šaltalankio su maistu ar gėrimu, apsauga dar sustiprėja.

2. Oda greičiau atsistato po nudegimo. Šiuo tikslu šaltalankių aliejus naudojamas jau tūkstančius metų. Per didelis UV spindulių kiekis provokuoja pigmentinių ląstelių melanocitų išsigimimą į vėžines, o šaltalankiuose esantis antioksidantų kompleksas blokuoja šį procesą.

3. Natūralus balinimas. Strazdanos ir pigmentinės dėmės, ryškėjančios ant veido ir kūno veikiant saulės spinduliams, nublanks odą tepant šaltalankių aliejumi, sultimis arba naudojant kosmetiką su šaltalankių aliejumi ar ekstraktu. Taigi šaltalankio uogos – tai balinantis kremas su anti-age efektu, sukurtas pačios gamtos.

4. Odos minkštinimas. Indijos šokėjos tepa alkūnes ir kulnus šaltalankių aliejumi, sekdamos Budos pamokymais, kaip išlaikyti minkštą ir švelnią odą.

5. Pažeistos odos gydymas. Sumušimai, įbrėžimai, įpjovimai nustoja kraujuoti. Pažeistą odą tepant šaltalankio aliejumi ar košele iš šaltalankio uogų išvengiama uždegimo, pažeistos vietos greičiau gyja. Čingischanas visada į karo žygius imdavo buteliuką su šaltalankio aliejumi.

6. Inkštirų ir spuogų blokavimas. Šaltalankių ekstraktas malšina bakterijų dauginimąsi, padeda užgydyti spuogus be randų ir pigmentinių dėmių, stiprina odos apsaugines funkcijas.

7. Stiprina plaukų šaknis. Romos legionieriai šėrė šaltalankių lapais arklius, kad jų karčiai ir uodegos būtų tankūs ir blizgantys. O Romos matronos, kurių plaukų tankumas iki šiol kelia pavydą, darydavo šaltalankių aliejaus kaukes plaukams ir skalaudavo plaukus šaltalankių lapų nuoviru.

 

Vynuogių sėklų aliejus turi unikalią riebiųjų rūgščių sudėtį. Jame yra augalinio pigmento – chlorofilo, kuris turi tonizuojančių savybių, skatina pažeistų audinių granuliaciją ir epitelizaciją. Vynuogių sėklų aliejuje yra vitamino E ir proantocianido, kurių kompleksas 20 kartų efektyviau kovoja su laisvaisiais radikalais nei vitaminas C. Šiame aliejuje yra dideli kiekiai bioflavonoidų, kurie savo redukcinėmis savybėmis pralenkia vitaminą E. Kadangi šis aliejus nelipnus, gerai įsigeria į odą, naudojamas įvairių kosmetinių gaminių sudėtyje. Jo savybės:

- antioksidantas,

- vitaminizuoja ir minkština odą,

- naudojamas senėjimo profilaktikai,

- lygina odą ir saugo nuo drėgmės praradimo,

- ramina suerzintą odą,

- stiprina išorinį odos sluoksnį, daro jį atsparesnį aplinkos įtakai,

- atstato odos riebalų pusiausvyrą nusiprausus su muiluojančiomis priemonėmis,

- turi gydomųjų savybių, tinka bet kuriam odos tipui.

 

Žaliosios arbatos ekstraktas. Žaliosios arbatos populiarumą lemia vis naujų jos naudingų savybių atradimai. Vartojant ją kaip gėrimą, žalioji arbata blokuoja vėžinių darinių atsiradimą (Case Western Reserve University ir University of Alabama tyrimai). Vartojant su citrusinėmis sultimis, jos savybės stiprėja.

Apipintas legendomis ir užkariavęs nepaprastą populiarumą gėrimas neatsitiktinai patraukė kosmetikos gamintojų dėmesį. Kosmetologijoje ypač vertinamas žaliosios arbatos ekstrakto gebėjimas švelninti agresyvią saulės spindulių įtaką. Žalioji arbata laikoma lyderiu tarp vandeninių antioksidantų, padeda išlaikyti odos skaistumą ir stangrumą. Šią unikalią savybę lemia aukšta polifenolių koncentracija – jų, kaip gynėjų nuo laisvųjų radikalų, aktyvumas žymiai pralenkia žinomo klasikinio antioksidanto – vitamino E aktyvumą. Arbatoje esantys polifenoliai kovoja su uždegimu ir bakterijomis, padeda biologiškai aktyvioms medžiagoms įsiskverbti į gilesnius odos sluoksnius. Arbatoje esantis kofeinas pagerina kraujo mikrocirkuliaciją ir odos maitinimą, mažina patinimą; taninai suteikia odai stangrumo. Arbatos ekstraktas turtingas eterinių aliejų, B grupės vitaminų. Vitaminas B2 suteikia arbatos ekstraktui odą gydančių savybių. Be viso to, žalioji arbata skatina kraujotaką, aprūpina ląsteles deguonimi, stiprina odos apsaugines savybes. Rauginės medžiagos padengia odą tankia plėvele, turinčia baktericidinių savybių. Žaliosios arbatos ekstraktas ne tik mechaniškai, biochemiškai išvalo poras, likviduoja odos sausumą, bet ir gerina audinių mikrocirkuliaciją, stiprina mažiausių kraujo indų sieneles.

 

Dar vienas iš stipriausių vandeninių antioksidantų – ginkmedžio ekstraktas. Ginkmedis – vienas iš Tolimųjų Rytų – Kinijos ir Japonijos – lobių. Tame krašte ginkmedis ir jo produktai vartojami jau 5000 metų. Tai reliktinis ledyninio periodo medis, augęs kainozoinėje eroje ( prieš 250 mln. metų ). Darvinas pavadino šį medį „gyva iškasena“. Ginkmedis – vienintelis augalas, išgyvenęs atominę katastrofą Chirosimoje ir nepasikeitęs nuo ledyninio periodo laikų dėl savo atsparumo ligoms, vabzdžiams ir kitiems aplinkos faktoriams. Pirmajame pasaulyje vaistų žinyne, parašytame Kinijoje prieš 2800 metų, jau minimas ginkmedis, ir šiandien jo preparatai yra tarp penkių geriausiai parduodamų vaistinių augalų. Ginkmedžio lapai turi daugiau kaip 160 naudingų medžiagų, tarp jų ir neįprastų junginių, nerandamų daugiau niekur gamtoje. Ypač pabrėžtini 2 junginiai: flavonolas ir terpenilo laktonas. Ginkmedžio ekstraktas plečia kraujo indus, pastebimai skatina kraujotaką ir audinių prisotinimą deguonimi, aktyvina medžiagų apykaitą molekuliniu lygiu. Jis saugo ląstelių membranas nuo laisvųjų radikalų, atstato kraujo indų elastingumą ir tvirtumą. Nežiūrint į tai, kad ginkmedžio lapai naudojami rytų tradicinėje medicinoje jau tūkstančius metų, detaliai išstudijavus ginkmedžio lapų ekstrakto cheminę sudėtį ir aktyvumo spektrą, šiandieniniai kosmetiniai preparatai buvo sukurti Prancūzijoje ir Vokietijoje tik 1965-1970 m. Eksperimentais in vivo ir in vitro buvo įrodyta, kad ginkmedžio lapų ekstraktas suriša laisvuosius radikalus ir tokiu būdu apsaugo nuo pažeidimo fosfolipidinę ląstelės membraną.

Antioksidaciniam efektui gauti galima panaudoti vieną iš išvardintų stipriausių antioksidantų. Galima panaudoti jų kelis arba visus keturis. Kadangi du iš jų yra aliejiniai ir du – vandeniniai, tai sumaišyti juos galima tik emulsijos forma. Kaip rodo tyrimai, sumaišius keturis antioksidantus, emulsijos antioksidacinis efektas padidėja ir pasiekia žymiai geresnių rezultatų, palyginus su žymių firmų kosmetiniais gaminiais.   

Gautą antiOffice rezultatą galima paaiškinti „komandiniu žaidimu“: kai vienas antioksidantas praranda savo elektroną, jam į pagalbą ateina kiti komplekso (komandos) nariai, atstatydami jo antioksidacines savybes. Unikalus antioksidacinis kompleksas, sudarytas iš keturių stipriausių antioksidantų ir „palaikančios grupės“, duoda labai gerą efektą ir padeda išvengti prooksidacinio pavojaus.

 

 4b DRĖKIKLIAI

 Vizitas į kosmetinių prekių parduotuvę vienu metu suteikia ir optimizmo (jūsų paslaugoms armija drėkinančių kremų – įvairių formų, markių ir kainų), ir abejonių (tai ką gi reikėtų pasirinkti?). Kiekvienas iš mūsų, jeigu nėra pats susidūręs, tai bent ne vieną kartą girdėjęs apie atvejus, kai po ilgesnio naudojimo elitinės markės „superdrėkinančio“ kremo, oda dar labiau išsausėdavo, o nebrangus kremas vazelino pagrindu suteikdavo sausai odai realią pagalbą. Praktiškai drėkinančio kremo pasirinkimas visuomet problemiškas. Daugelis žmonių, kurių oda nepakankamai riebi, skundžiasi odos sausumu. Tačiau ir daugelis tų, kurių riebalinių liaukų aktyvumas padidėjęs, jaučia tuos pačius sausos odos simptomus: odos šiurkštumą, plastiškumo sumažėjimą, mikroįtrūkimus, tempimo jausmą, smulkias raukšles, erzinimą, padidėjusį jautrumą.

Bandymas pašalinti simptomus su įvairių aktyviųjų medžiagų pagalba dažniausiai būna nesėkmingas. Prieš kovojant su simptomais, reikėtų atstatyti barjerą – epidermį, optimaliai jį sudrėkinant. Bet kurios drėkinamosios procedūros ar kosmetikos tikslas – būtent odos raginį sluoksnį prisotinti drėgmės ir išlaikyti jį drėgną kuo ilgesnį laiką. Ir tai nemažiau svarbu, nei periodiškas odos stimuliavimas aktyviosiomis medžiagomis.

Kosmetikoje naudojami įvairūs būdai, skirti palaikyti drėgmę odoje:

-okliuzija (odos padengimas plėvele, neleidžiančia išgaruoti vandeniui);

-drėgmės surišikliai (hidroskopinės medžiagos – stambiamolekuliniai, polimeriniai junginiai );

-natūralūs giluminiai drėkikliai (mažos molekulės, prasiskverbiančios į raginį odos sluoksnį ir ten surišančios vandenį).

-osmotinis drėkinimas (receptūroje vartojamos mineralinės druskos, kurios ištraukia drėgmę iš gilesnių odos sluoksnių į paviršių).

 

Kuriant antiOffice kosmetiką, buvo keičiami įvairūs drėkinančių ingredientų tipai ir koncentracijos. Sukomponavus įvairius drėkiklius, buvo pasiektas gilaus ir ilgalaikio drėkinimo efektas. Rūpestingai parinkta stambiamolekulinių drėkiklių koncentracija, atsisakyta mineralinių druskų, kad sausoje aplinkoje jos neištrauktų drėgmės iš gilesnių odos sluoksnių. Naudojant okliuzines medžiagas, turėta mintyje, kad darbo dienos metu (t.y. 8-9 val.) jų suformuota apsauginė plėvelė nusitrina (paremiant veidą rankomis, valantis servetėle nosį ar burną), todėl drėkiklių asortimentą teko papildyti giluminiais drėkikliais, iš kurių efektyviausias ir naudingiausias odai yra urea. Jis ilgai išlaiko absorbuojančias savybes, lėtina odos infekavimo procesus, grybelio plitimą ir veikia kaip antiseptikas . Išskyrus antioksidacinius ir drėkinančius kompleksus, kiekvienas produktas turi natūralių augalų, vitaminų ar imunomoduliuojančių medžiagų priedų, skirtų atitinkamai produkto specifikai.

 

Subalansavus antioksidantus ir drėkiklius, buvo sukurta kosmetinė serija „antiOffice“.

 

Straipsnį paruošė:

 

UAB „Rekin international“

Vyr. Technologė

Alvyda Gudelevičiutė

Europos Gamtos mokslų akademijos narė